- stabterėti
- stàbterėti, -ėja (-ia K, Rtr, NdŽ, KŽ; N, -na Pv), -ėjo Š žr. stabtelėti: 1. Nebežino, matyt, kur važiuot, kad stàbterėjo Slm. Da, matai gi, te stàbterėjom ir nusvėlinom Sdk. Stàbterėjo, pašnekėjom Pv. | Jos žvilgsnis stabterėjo ties Bertos ranka rš. 2. Jis kalbėjo nei stàbterėti nestàbterėdamas KI23. 3. Tų akių užteko vieno pažvelgimo, kad širdis lyg būtų stabterėjusi krūtinėj Pt. Mano kraujas stabterėjo: arti, šalia manęs, gulėjo trys lavonai LC1883,12. | Tikėjimas … Petro niekad stàbterėt arba paliaut neturėjo (palikuonyse jo) DP460. 4. tr. trumpam sustabdyti: Stàbterėk arklius J.
Dictionary of the Lithuanian Language.